Balta drobulė

Beprotybės baimė visą gyvenimą persekiojo jautrų rašytoją (jo motina išprotėjo nepakėlusi porevoliucinio košmaro) ir įsikūnijo pagrindiniame romano herojuje. Protagonistas Antanas Garšva – poetas pagal pašaukimą ir lifto operatorius pagal profesiją – mėgina sudėlioti sudužusio gyvenimo skeveldras bei prisiminti sunaikintą eilėraštį. Jo sąmonės sraute maišosi Niujorko refleksijos ir prarastos Lietuvos vaizdiniai, susitinka baltų mitologinės būtybės ir poetai neurastenikai, o Kristus bendrauja su Buda. Siurrealistinius Garšvos vidinius monologus keičia tikroviškai, nors ir su ironijos atspalviu parašyti skyriai apie vaikystę, tėvą, motiną, talento prabudimą ir pirmąją meilę. Dėl psichinės ligos herojus priverstas du kartus išsižadėti mylimųjų, bet tik kūno aistra jam gali padėti poetiškai suvokti realybę. Jo skraidymas lifte sugretinamas su Sizifo kova prieš absurdą, o kelias į beprotybę asocijuojasi su XX a. vidurio Golgota.